Dabar yra rugsėjo aštuoniolikta diena, septyniolikta valanda, penkiasdešimt dvi minutės. Oro temperatūra lauke +19.

Pro stadioną šuoliuoja šviesiaplaukė mergina, kuri meistriškai išvengdama balų dar sugeba žvilgčioti į baltus aukštakulnius, tikrindama, ar jie neaplipo šunų "kakalais". Kaip tik šiuo metu dvylika būsimų porelių ruošiasi pirmąjam bučiniui. Maždaug po dešimties minučių lėktuvas, skrendantis maršrutu Vilnius- Tailandas, paliks Vilniaus oro uostą, o visiems jame esantiems keleiviams susuks vidurius. Būtent šia sekundę lovoje guli niekam nežinoma mergina ir maigo kompiuterio klaviatūrą. Ji vis dar negali suvokti, kad visi žmonės aplink ją gyvena savo atskiru gyvenimo ritmu ir turi begales problemų ir pamastymų, bet supranta, kad visi yra tarsi maži akmenėliai žvyro gatvėje. Staiga ji pajunta, kad neįtikėtinai artima visiems ją supantiems žmonėms. Mergina nujaučia, kad ji yra mažulytis šalia jų gulintis akmenėlis Pasaulio žvyro gatvėje. Dabar yra rugsėjo aštuoniolikta diena, aštuoniolikta valanda, trisdešimt viena minutė.