Laimė prasideda mintyse

,,Galvok, galvok, galvok tiek, kiek reikės",- šią genialią taisyklę išrado menko protelio meškuties Mikė Pukuotukas. Tiesiog tobulą taisyklę, kiri padeda ieškant laimės.
Juk kartais apima panika, kaip suvoki, kad tavo kaimynas, už tave jaunesnis keleriais metais, jau parašė kursinį darbą, pusseserė už Europos Sąjungos pinigus atidarė nuosavą kepyklėlę, klasiokė savanoriauja Afrikoje, save milžine vadinusi mergina iš gilaus kaimo užkariavo aukštąją madą, o tu tebesėdi čia, šalia tos pačios sulūžusios geldos, ir nėra nė menkiausio ženklo, kad ta gelda ryt-poryt virs rūmais, o moliūgas- žibančia karieta. Tarsi kokia nudvėsusi plekšnė plauki pasroviui, kai bebaimiai laimingieji skrodžia bangas prieš srovę ir dar randa laiko šypsotis.
Nelygink savęs su kitais. Kiekvienas turime savo laimės receptą. Juk vienas nekenčia česnamų, o kitas juos dievina. Ar tikrai rastum laimę kepyklėlėle? O gal tu nori rašyti? Tapti advokatu? Niekuo netapti ir auginti vaikus? Ar išbarstyti nepavykusios meilės liūdesį piligriminėje kelionėje, kurioje, tarsi mozaiką, iš naujo sulipdytum save? Galvok apie tai, kuo būdamas jaustumeisi laimingas. Ką veikdamas, kaip leisdamas dienas, kur ir su kuo miegodamas naktį.
Galvok. Galvok. Galvok tiek, kiek reikės. Čia neverta skubėti. Nes galvojimas apie laimę- jau savaime yra laimė.

Kvailiausia yra pasitikėti žmonėmis, kuriais tu NORĖTUM pasitikėti, bet iš tiesų NETURĖTUM. Labiausiai nevertinam tų , kuriuos privalėtumėme vertinti ir labiausiai skaudinam tuos ,kurių neturėtumėm skaudinti. Tokia mano teorija. Taip aš gyvenau. Kažkaip pamiršau kas yra tikra, dėl to kas blizga. Noras įtikti kitiems - visiška nesąmonė. Niekada dėl niekieno nuomonės neketinu prarasti savo identiteto, tai daryti skatinu ir kitus. Kam nepatinku, apsišikit galvas. Jeigu kam atrodo, kad tai manęs neliečia - klystat, tačiau jums, matyt, skauda labiau nei man, nes niekas taip nekovojo gyvenime kaip aš. Aš gimiau kovot, tą ir darau, tą ir darysiu. Dėl tų, kuriuos skaudinau, dėl tų, kurie to verti. Būti tuo, kuo esi, o ne tuo kuo norėtum būti. Būti savim, o ne kalėdų eglutės žaisliuku (pavojinga, gali sudužt).

Dabar yra rugsėjo aštuoniolikta diena, septyniolikta valanda, penkiasdešimt dvi minutės. Oro temperatūra lauke +19.

Pro stadioną šuoliuoja šviesiaplaukė mergina, kuri meistriškai išvengdama balų dar sugeba žvilgčioti į baltus aukštakulnius, tikrindama, ar jie neaplipo šunų "kakalais". Kaip tik šiuo metu dvylika būsimų porelių ruošiasi pirmąjam bučiniui. Maždaug po dešimties minučių lėktuvas, skrendantis maršrutu Vilnius- Tailandas, paliks Vilniaus oro uostą, o visiems jame esantiems keleiviams susuks vidurius. Būtent šia sekundę lovoje guli niekam nežinoma mergina ir maigo kompiuterio klaviatūrą. Ji vis dar negali suvokti, kad visi žmonės aplink ją gyvena savo atskiru gyvenimo ritmu ir turi begales problemų ir pamastymų, bet supranta, kad visi yra tarsi maži akmenėliai žvyro gatvėje. Staiga ji pajunta, kad neįtikėtinai artima visiems ją supantiems žmonėms. Mergina nujaučia, kad ji yra mažulytis šalia jų gulintis akmenėlis Pasaulio žvyro gatvėje. Dabar yra rugsėjo aštuoniolikta diena, aštuoniolikta valanda, trisdešimt viena minutė.